Šalva Amonašvilis. 2013. Gruzija, Tbilisis.
"Mums reikia tapti šviesos mokytojais. Nes atėjo šviesos vaikai.
Pateikiu Jums šviesos mokytojo požymius.
1. Mokytojas yra sąmoningas mokinys. Jis mokosi iš visų.
Rytų išmintis byloja: nėra man draugų, nėra man priešų - visi man yra mokytojai.
Mokytoju gali tapti tikt as, kuris tuo pačiu metu yra mokinys.
2. Mokytojas turi stiprią ir gerą valią. Jos reikia kantrybei, pakantumui, kūrybai.
Valia - tai Dievas žmoguje. /Rytų išmintis/
Vaikų valdyti ir kontroliuoti nereikia.
Su gera ir stipria valia valdymas savaime bus.
Grožis traukia mokinius geros valios dėka.
3. Mokytojas tiki. Tikėjimo reikia, kad žmogus būtų drąsus.
Tikėjimas - lyg magnetas pritraukia visas gerąsias žmogaus savybes, kristalizuojasi potencialas.
Tikėjimo reikia ten, kur yra neviltis, kai jau gresia pralaimėjimas.
Tikintis mokytojas ieško dieviško šaltinio savyje.
Kūrybiškam žžmogui klaida yra palaima.
Esmė - kelias.
Geras mokytojas didžiuojasi tais mokiniais, kurie buvo silpni, o tapo - stiprūs.
4. Mokytojas siekia grožio visur ir visada.
Mokytojas rūpinasi, kad jo mintys būtų gražios.
Jo vidus ir išorė - taip pat gražūs.
Jis informaciją vaikams pateikia gražiai.
5. Mokytojas myli vaikus be jokios priežasties.
6. Mokytojas išlaisvina save nuo
grubumo, susierzinimo, pykčio, neapyknatos, pavydo, keršto, ribotumo.
Priešingu atveju vaikas yra griaunamas iš vidaus.
Piktas mokytojas kelia vaikams pavojų. "
Mokytojas - tai tas žmogus, kuris, dovanodamas vaikams po spindulėlį šviesos, sugeria visą šviesos jūrą. O gal net ir vandenyną.
Rugsėjis eina. Kaip jis eina? Greitai? Lėtai? O gal bėga?
Mokytojas ruošiasi rugsėjui. Jis ruošia save, kad galėtų priimti vaikus. Jo širdyje turi būti vietos vaikams.
Kai susirenka vaikai į klasę, mokytojas save laiko lyg saule, o vaikus - planetomis.
Saulė klausia savęs: kokia aš sistema? Kaip aš sukuosi? Kas yra aplink mane? Kokie mano sistemos planetų ypatumai?
Kai mokytojas pirmenybę skiria vaikams, jų pažinimui, jų globai tiek, kiek reikia, ugdymo procesas įgauna pagreitį be didesnė griaunamosios jėgos.
Nėra lengva aprėpti visus vaikus. Ypač - kai jų daug.
Todėl mokytojas rytais medituoja:
Dieve, duok man jėgų priimti viską ramiai, kas ateis į mano dieną, nes viskam - tavo valia;
Dieve, vesk mane šviesos keliu ir padėk man būti šviesa vaikams, kuriuos šiandien sutiksiu;
Dieve, lai mano širdis būna minkšta, lai mano protas vadovaujasi tiesa;
Dieve, padėk prisibelsti į kiekvieno vaiko širį;
Dieve, užrodyk kelius, kuriais man eiti geriausia;
Aš esu galinga jėga, traukianti vaikus ir ksatinanti juos augti;
Aš esu geras, doras ir teisingas visiems, kurie supa mane;
Aš esu svarbus, ypatingas ir myliu save;
Aš turiu viską, ko man reikia tinkamam vaikų ugdymui;
Mano šviesos mokytojai, padėkite man skleistis visų mokinių pagalba;
Mano vedliai, siųskite man tik tuos mokinius, kuriems aš tikrai labai reikalinga;
Šv. Mergele Marija, mokyk mane būti mylinčia siela visoms sutiktoms sieloms;
Kristau, mokyk mane kaskart atgimti iš kančios;
Meitrėja, ačiū, kad primeni man, jog rojus yra šalia manęs, o ne ten - kur manęs nėra.
Stipri vidinė ašis padeda mokytojui nepasimesti.
Charakterio tvirtumas padeda mokytojui atsitiesti po sunkumų.
Išminčiai moko:
Būk kaip žolė.
Patys stipriausi medžiai lūžta audroje.
Žolė net ir prie stipriausio uragano pasilenkia, o jam nurimus - atsilenkia.
Būk kaip žolė.
Mokytojas neskubina nei savęs, nei vaikų, nes žino: paskubėjęs praleisi daug svarbių dalykų.
Mokytojas kalba ir mokosi klausytis, ką kalba vaikai.
Mokytojas girdi, ką vaikai nori pasakyti, net kai jie pasirenka tylą.
Mokytojas drąsina vaikus būti savimi, o ne jam patogiais.
Specialistai moko:
nesuvaržyti vaikai, kurie yra priimami tokie, kokie yra, ne tik demonstruoja didesnį interesą ugdymo procesui, bet ir negaudami nuolatinių perteklinių pastabų, mokosi save kontroliuoti be suaugusiojo įsikišimo.
Labai svarbu vaikams padovanoti priežasties - pasekmės ryšį: parodykime vaikams, kokie jie galingi, kaip daug nuo jų priklauso, kur prasideda ir baigiasi jų atsakomybė. Vietoj kaltinimo, mokykime vaikus prisiimti atsakomybę: tam reikia vietos, laiko ir lengvumo.
Mokytojas yra lengvas vaikams.
Jis prižiūri save, savo veido išraišką, savo balso toną.
Jis atsisako pretenzijų, kurios matomos per pakeltus ir surauktus antakius.
Vaikai nuskaito mokytojus, jie juos jaučia.
Mokytojas yra atviras visokiam patyrimui.
Mokytojas transformuoja sunkias situacijas savo augimui.
Mokytojas nuolat dirba mintyse:
mokiniai, ačiū, kad jūs atėjote pas mane, padėkime vieni kitiems būti geresniais;
mokiniai, aš jums linkiu tik gero, būkite drąsūs stabdyti mano netinkamą elgesį su jumis;
jūs nesate mano nuosavybė, o aš - nesu jūsų šeimininkas;
jūs viską turite, ko jums reikia sėkmingam gyvenimui;
mokiniai, aš esu tik tarpininkas tarp Dievo ir jūsų;
padėkite man jus pažinti ir pamilti.
Kai būna sunku, mokytojas savo viduje susiranda ramią vietelę ir ten pasimeldžia, pakvėluoja, nusiramina.
Mokytojas elgiasi pagal vietą, laiką ir aplinkybes.
Mokytojas prioritetu laiko žmogų, o ne priemones, standartus, turinį.
Mokytojas prie žmogaus pritaiko ugdymo procesą, o ne atvirkščiai.
Mokytojas savo klasėje yra galingiausias švietimo ministras.
Darbdavių ar kitų viršesnių įstaigų abejotinus nurodymus, tiek rašytinius, tiek žodinius, jis svarsto vienas pats, ir pats priima sprendimą, kaip elgtis su vaikais. Jis žino - didžiausia atsakomybė tenka jam. Vaikams jis, o ne ministerija ar mokyklos vadovas daro didžiausią įtaką.
Mokytojas stengiasi save auginti kaip asmenybę.
Vaikai ieško asmenybių. Vaikai jomis žavisi.
Pilkumas, nusivylimas, liūdesys, chaosas vaikus atstumia.
Mokytojas prisimena:
aš esu žmogus;
aš matau vaiko akis;
aš nekuriu problemų nei sau, nei kitam;
aš nesu tobulas;
vaikai neprivalo būti tobuli;
aš noriu, kad vaikai būtų gerais žmonėmis.
Mokytojas kelia sau klausimą, kokiam elgesiui jis nori skatinti vaikus.
Mokytojas - tai ne tik žinių perdavėjas.
Mokytojas - tai žmogiškumo sergėtojas mokykloje.
Jis sveikinasi, žiūrėdamas į akis.
Mokytojas puoselėja savo aplinkoje tas tradicijas, kurios gali praversti visą gyvenimą:
eina plauti prieš valgį rankų vaikams matant, laimina maistą, linki SKANAUS, AČIŪ, PRAŠOM, ATSIPRAŠAU yra naudojami dažnai, neatidėliojant.
Mokytojas suvokia: vaikai mokosi jį stebėdami, todėl jis vengia moralų, nežemina vaiko kitų akivazidoje, o akis į akį stengiasi bendrauti su šviesiąja vaiko puse: "kaip gi tu, būdamas toks geras žmogus, galėjai taip pasielgti? Aš tikiu tavimi, aš pasikliaunu tavimi. Lai tai būna paoka ir tau, ir man. Visi darome klaidų, bet tik išmintingi mokosi iš jų, padėk man mokytis iš manųjų, nes aš noriu būti pats geriausias tau mokytojas".
Mokytojas tėvams nekelia įtampos.
Jis tėvams lengvas.
Mokytojo griežtumas pasireiškia jo ugdomoje veikloje.
Mokytojas su tėvais džiaugiasi mokiniais.
Mokytojas nesiskundžia tėvams dėl vaikų.
Mokytojas saugo vaikus nuo netinkamos jiems informacijos, rūpinasi vertybiniais skaitiniais, žino daug istorijų, kad galėtų daug papasakoti vaikams prie stalo valgant:
kai žmogus valgo, jis yra atviras, todėl labai gerai įsisavina gerą, dorą, vertybinę informaciją.
Mokytojas pasakoja sakmes prie pietų stalo, geriant arbatą pasakoja gražius patyrimus, girdėtus, matytus, asmeninius.
Mokytojas - ne Dievas, todėl jis rūpinasi savo poilsiu, mokosi suderinti šeimą ir darbą. Jis myli savo asmeninius vaikus, jo mokiniai jam svarbūs, bet asmeniniai vaikai - nėra apleisti.
Mokytojas savo asmeniniu pavyzdžiu moko mokinių tėvus būti tėvais, dalinasi patyrimais, sunkumais ir jų galimais sprendimo būdais.
Todėl mokytojas bendrauja su tėvais kaip su sau lygiais, tik atsakomybės prisiima daug daugiau.
Mokytojas kviečia tėvus susėsti į diskusinius ratus.
Mokytojas pats mokosi diskutuoti, o vaikai ir tėvai yra jo mokymosi priemonės.
Mokytojas vengia direktyvumo, autoritarizmo.
Pasibaigus dienai ar pamokai, mokytojas ne tik primena vaikams, kad jie turi susitvarkyti, bet ir padėkoja, kad jie buvo kartu.
"Ačiū,kad buvai mano pamokoje.
Kaip smagu, kad atėjai.
Vakar tavęs nebuvo ir aš negalėjau vesti ypatingos pamokos, kurią paskyriau tau.
Lauksiu tavęs rytoj.
Pailsėk namuose ir pasiilg manęs."
Tai tas eliksyras, kuris vaikus pririša prie mokyklos.
Vaikus traukia šviesa.
Ar ji yra mokyklose, priklauso nuo mokytojų.
Ar ji yra mokytojo viduje, priklauso nuo jo paties.
