2016 m. kovo 8 d., antradienis

Kovo 8-oji - Šalvos Amonašvilio gimtadienis!




Šiandien Šalvai Amonašviliui sukanka 85 metai!

Labai ačiū, kad susitikome šiame gyvenime.
Humanistinė pedagogika, kurią jis nepaliaujamai skleidžia, ne tik parodė kelią į vaikų širdis, bet ir padeda atrasti save.

Lai būna palaimintas šis didžiadvasis!




2015 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Kaip sutvarkyti santykius su kitais žmonėmis mokykloje?

Būkime dažniau ten, kur žmonės kalba geromis temomis, kur kalba apie amžinus principus, nes visa tai - galių šaltinis. /Olegas Suncovas/

Štai šią mintį ryte sutikau Facebook. Ir ką tik klausiau labai vertingos paskaitos - Dmitrij Pšonko pasakojo apie santykių meną realiu laiku vykstančiame festivalyje BLAGOST.

Prabėgo "krizius", nes pagalvojau: ne daug reikėjo praleisti laiko mokykloje.

Pažiūrėjau į veidrodį: aš jau didelė, man pačiai valia kurti tas aplinkas, kur kalbama geromis temomis, apie amžinus principus ir pan.

Ką gi galime padaryti, kad santykiai su kitais būtų geri? Gal šios įžvalgos pravers.

Dažniausiai akcentuojame santykius su kitais ir juose esančius sunkumus.
Bet, norint susitvarkyti santykius su kitais, būtina suderinti dar dvi svarbias santykių rūšis.

Pirmiausia verta labai daug dėmesio skirti santykiams su pačiu savimi.
Mokytojas - tai tas žmogus, kuris yra sau draugas, didysis patarėjas, mama ir tėvas, pagalbininkas. Mokytojas myli save, jaučia pasitenkinimą ne tik savo vidiniu pasauliu, bet ir džiaugiasi savo kūnu, todėl skiria ir sielai, ir kūnui pakankamai daug dėmesio.

Mokytojas žino - apleidęs save niekada netapsi autoritetu kitiems.

Pastebėkime, į kokius santykius dažnai įsipiname.

Gali būti, kad mokykloje mes pametame save, nes niekam mūsų iš tiesų nereikia: svarbiausia vykdyti nurodymus.
Gali būti, kad mokykloje mes patiriame tokius santykius su vaikais, kai jų nėra: jie tik ir laukia, kol ką nors suorganizuosime, bet patys iniciatyvos nerodo.
Gali būti, kad mūsų ir kitų nebuvimas santykiuose kelia susierzinimą ir nuovargį, kodėl?
Kai tenka suturėti save, save atidėti santykiuose į šalį, kyla nepasitenkinimas, nesvarbos sau jausmas.
Kai tenka viską daryti ir už save, ir už kitą, kyla nuovargis ir nepasitenkinimas, nes norisi aiškesnių ribų.

Pastebėkime, kaip elgiamės panašiose situacijose.

Mokytojai pasakoja, kad pradėję keisti savo elgesio įpročius su administarcija bei kolegomis, pradėję keisti neefektyvaus elgesio įpročius su mokiniais, jie atgauna kvapą ir jaučiasi maloniau darbe, o tai reiškia, kad dirba labiau atsipalaidavę, pasiekia daugiau išsikeltų tikslų, adekvačiau reaguoja į realybę ir turi didesnį atsparumą įtampai, kuri mokykloje yra neišvengiama, atsiranda galių įtampą panaudoti kūrybiškų sprendimų generavimui, pvz.: jei sutinkate koridoriuje perpykusią pavaduotoją, kuri ketina jus pakalbinti - naudokite kojas pagal paskirtį :) ARBA jei ateina įpykusi mama ar tėvas pasikalbėti su jumis, pasiūlykite arbatos ir kavos, o ne sulaukę atsakymo būtinai išeikite ruošti kavos ir arbatos.

SUSIDĖLIOKIME SANTYKĮ AŠ IR AŠ.

Daug lengviau yra kurti stiprius vaikus nei remontuoti sudaužytus suaugusiuosius.



Antra santykių rūšis, kurią labai svarbu susitvarkyti - tai santykis su Aukščiausiuoju. Nesvarbu, koks Dievas yra Jums priimtinas. Svarbu, kad Jūs turite ryšį su juo. Žmogus, kuris puoselėja savo ryšį su Aukščiausiuoju šaltiniu, ne tik gerbia savyje tą dieviškumą, bet pastebi dieviškumą kituose. Ypač - vaikuose. Asmeninis ryšys su Dievu leidžia pamatyti santykius ir reiškinius tokius, kokie jie yra, neįpinant negatyvo į situacijas.

Mokytojas, siekiantis šviesos, prisijungia prie galingiausio ir neišsemiamo šviesos kanalo.
Šalva Amonašvilis moko: norint padovanoti mokiniui vieną šviesos spindulį, reikia mums, mokytojams, sugerti visą šviesos jūrą.

O kaip gi kitaip? Tą daryti reikia ne tik mokytojams, bet ir tėvams. Visiems.

Kai turime savo asmeninį šaltinį, mes bendraujame su kitais ne iš deficito pajautimo, o todėl, kad branginame santykius su kitais žmonėmis.

Dažniausiai bendraujame su kitais, nes mums kažko trūksta. Tampame grobuonimis: tėvai iš mokytojų nori gero ugdymo, mokytojai iš tėvų - dar kitų stebuklų, bet retas kuris nori ko nors gero iš savęs.

Viskas, kas nutinka, nutinka mūsų susikurtoje realybėje.
Tik pagalvokime, kas dedasi tų mokytojų realybėje, kurie nepavargsta kartoti, kaip jų negerbia visa visuomenė.
Tik pagalvokime, kas vyksta tų mokytojų realybėje, kurie koneveikia mokinių tėvus.

Kai susitvarkome AŠ IR AŠ santykius, tiksliau NUOLAT TVARKOMĖS SANTYKIUS SU SAVIMI PAČIU, vidinis mūsų pasaulis diktuoja realybę aplinkui mus. Kuo geriau viduje, tuo geriau ir išorėje.

Kai tvarkomės santykius su pačiu savimi, į visus įvykius keliame klausimą: ką man tai reiškia, kodėl tai vyksta mano gyvenime? Tai nėra lengvas kelias. Tai yra prasmingiausias būdas nugyventi.

Vidinį ryšį su savimi pačiu pastiprina, grynina, gydo, lengvina, įprasmina nuolatinis ryšys su Aukščiausiuoju. Kai einame, įsikabinę Aukščiausiajam į ranką, kai laikomės už savo dieviškumo pagrindo, kai remiamės į savo vidinį galingąjį dieviškumą, viskam užtenka galių, stiprybių ir energijos. Nes gyvename atsirinkdami, kaip mums verta nugyventi.

Mokytojas, tikintis Dievu, tiki savo dieviška prigimtimi, tiki mokinio dieviška prigimtimi, tiki mokinių tėvų dieviška prigimtimi. Jam nėra blogų žmonių, visi jam mokytojai. Ypač sudėtingi vaikai.


Kai dvi santykių rūšys yra pakankamai stabilios, prarandame poreikį tvarkytis santykius su kitais.
Tai yra nuostabus patyrimas. Mes nedovanojame tiek daug dėmesio kitiems.
Mes koncentruojamės ties savimi.

Nes susiderinę su savimi ir savo dieviška prigimtimi, mes pagaliau išmokstame vaikščioti nesudaužydami šalia esančių šviesių būtybių - vaikų.

Vaikai žaidžia ir sukelia daug chaoso?

Nedrįskite ateiti pas vaikus nepailsėję. Per daug chaoso - tik jūsų realybėje.

Vaikai niekada negali sukelti tylos.
Jie gali tik nurimti. Arba jie gali miegoti :)

Turėkime įsiaudrinusio elgesio pasekmę - parymoti ramiai sėdint ant kėdės keletą minučių.
Nestatykime vaiko į kampą be prasmės pačiam vaikui: sukelsime pyktį, suerzinsime, sugėdinsime ir panardinsime vaikus į užburtą blogybių ratą.
Mokslininkai teigia: sugėdintas žmogus visuomet ieškos situacijos atsitiesti, t.y. kai sugėdinam vaiką, jis bandys savivertę pakelti kito vaiko sąskaita. Neužvedinėkime tų variklių, kurių burzgimas mums nemielas, o vaikams  - net žalingas.


2015 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

Mokytojas - tai vaikų šviesa


 Šalva Amonašvilis. 2013. Gruzija, Tbilisis.
"Mums reikia tapti šviesos mokytojais. Nes atėjo šviesos vaikai.
Pateikiu Jums šviesos mokytojo požymius.
1. Mokytojas yra sąmoningas mokinys. Jis mokosi iš visų.
Rytų išmintis byloja: nėra man draugų, nėra man priešų - visi man yra mokytojai.

Mokytoju gali tapti tikt as, kuris tuo pačiu metu yra mokinys.

2. Mokytojas turi stiprią ir gerą valią. Jos reikia kantrybei, pakantumui, kūrybai.
Valia - tai Dievas žmoguje. /Rytų išmintis/
Vaikų valdyti ir kontroliuoti nereikia.
Su gera ir stipria valia valdymas savaime bus.
Grožis traukia mokinius geros valios dėka.

3. Mokytojas tiki. Tikėjimo reikia, kad žmogus būtų drąsus.
Tikėjimas - lyg magnetas pritraukia visas gerąsias žmogaus savybes, kristalizuojasi potencialas.
Tikėjimo reikia ten, kur yra neviltis, kai jau gresia pralaimėjimas.

Tikintis mokytojas ieško dieviško šaltinio savyje.
Kūrybiškam žžmogui klaida yra palaima.
Esmė - kelias.

Geras mokytojas didžiuojasi tais mokiniais, kurie buvo silpni, o tapo - stiprūs.

4. Mokytojas siekia grožio visur ir visada.
Mokytojas rūpinasi, kad jo mintys būtų gražios.
Jo vidus ir išorė - taip pat gražūs.
Jis informaciją vaikams pateikia gražiai.

5. Mokytojas myli vaikus be jokios priežasties.

6. Mokytojas išlaisvina save nuo
grubumo, susierzinimo, pykčio, neapyknatos, pavydo, keršto, ribotumo.
Priešingu atveju vaikas yra griaunamas iš vidaus.
Piktas mokytojas kelia vaikams pavojų. "


Mokytojas - tai tas žmogus, kuris, dovanodamas vaikams po spindulėlį šviesos, sugeria visą šviesos jūrą. O gal net ir vandenyną.

Rugsėjis eina. Kaip jis eina? Greitai? Lėtai? O gal bėga?

Mokytojas ruošiasi rugsėjui. Jis ruošia save, kad galėtų priimti vaikus. Jo širdyje turi būti vietos vaikams.

Kai susirenka vaikai į klasę, mokytojas save laiko lyg saule, o vaikus - planetomis.
Saulė klausia savęs: kokia aš sistema? Kaip aš sukuosi? Kas yra aplink mane? Kokie mano sistemos planetų ypatumai?

Kai mokytojas pirmenybę skiria vaikams, jų pažinimui, jų globai tiek, kiek reikia, ugdymo procesas įgauna pagreitį be didesnė griaunamosios jėgos.

Nėra lengva aprėpti visus vaikus. Ypač - kai jų daug.

Todėl mokytojas rytais medituoja:
Dieve, duok man jėgų priimti viską ramiai, kas ateis į mano dieną, nes viskam - tavo valia;
Dieve, vesk mane šviesos keliu ir padėk man būti šviesa vaikams, kuriuos šiandien sutiksiu;
Dieve, lai mano širdis būna minkšta, lai mano protas vadovaujasi tiesa;
Dieve, padėk prisibelsti į kiekvieno vaiko širį;
Dieve, užrodyk kelius, kuriais man eiti geriausia;
Aš esu galinga jėga, traukianti vaikus ir ksatinanti juos augti;
Aš esu geras, doras ir teisingas visiems, kurie supa mane;
Aš esu svarbus, ypatingas ir myliu save;
Aš turiu viską, ko man reikia tinkamam vaikų ugdymui;
Mano šviesos mokytojai, padėkite man skleistis visų mokinių pagalba;
Mano vedliai, siųskite man tik tuos mokinius, kuriems aš tikrai labai reikalinga;
Šv. Mergele Marija, mokyk mane būti mylinčia siela visoms sutiktoms sieloms;
Kristau, mokyk mane kaskart atgimti iš kančios;
Meitrėja, ačiū, kad primeni man, jog rojus yra šalia manęs, o ne ten - kur manęs nėra.

Stipri vidinė ašis padeda mokytojui nepasimesti.
Charakterio tvirtumas padeda mokytojui atsitiesti po sunkumų.

Išminčiai moko:
Būk kaip žolė.
Patys stipriausi medžiai lūžta audroje.
Žolė net ir prie stipriausio uragano pasilenkia, o jam nurimus - atsilenkia.
Būk kaip žolė.

Mokytojas neskubina nei savęs, nei vaikų, nes žino: paskubėjęs praleisi daug svarbių dalykų.

Mokytojas kalba ir mokosi klausytis, ką kalba vaikai.
Mokytojas girdi, ką vaikai nori pasakyti, net kai jie pasirenka tylą.

Mokytojas drąsina vaikus būti savimi, o ne jam patogiais.

Specialistai moko:
nesuvaržyti vaikai, kurie yra priimami tokie, kokie yra, ne tik demonstruoja didesnį interesą ugdymo procesui, bet ir negaudami nuolatinių perteklinių pastabų, mokosi save kontroliuoti be suaugusiojo įsikišimo.
Labai svarbu vaikams padovanoti priežasties - pasekmės ryšį: parodykime vaikams, kokie jie galingi, kaip daug nuo jų priklauso, kur prasideda ir baigiasi jų atsakomybė. Vietoj kaltinimo, mokykime vaikus prisiimti atsakomybę: tam reikia vietos, laiko ir lengvumo.

Mokytojas yra lengvas vaikams.
Jis prižiūri save, savo veido išraišką, savo balso toną.
Jis atsisako pretenzijų, kurios matomos per pakeltus ir surauktus antakius.
Vaikai nuskaito mokytojus, jie juos jaučia.

Mokytojas yra atviras visokiam patyrimui.
Mokytojas transformuoja sunkias situacijas savo augimui.

Mokytojas nuolat dirba mintyse:
mokiniai, ačiū, kad jūs atėjote pas mane, padėkime vieni kitiems būti geresniais;
mokiniai, aš jums linkiu tik gero, būkite drąsūs stabdyti mano netinkamą elgesį su jumis;
jūs nesate mano nuosavybė, o aš - nesu jūsų šeimininkas;
jūs viską turite, ko jums reikia sėkmingam gyvenimui;
mokiniai, aš esu tik tarpininkas tarp Dievo ir jūsų;
padėkite man jus pažinti ir pamilti.

Kai būna sunku, mokytojas savo viduje susiranda ramią vietelę ir ten pasimeldžia, pakvėluoja, nusiramina.
Mokytojas elgiasi pagal vietą, laiką ir aplinkybes.
Mokytojas prioritetu laiko žmogų, o ne priemones, standartus, turinį.
Mokytojas prie žmogaus pritaiko ugdymo procesą, o ne atvirkščiai.

Mokytojas savo klasėje yra galingiausias švietimo ministras.
Darbdavių ar kitų viršesnių įstaigų abejotinus nurodymus, tiek rašytinius, tiek žodinius, jis svarsto vienas pats, ir pats priima sprendimą, kaip elgtis su vaikais. Jis žino - didžiausia atsakomybė tenka jam. Vaikams jis, o ne ministerija ar mokyklos vadovas daro didžiausią įtaką.

Mokytojas stengiasi save auginti kaip asmenybę.
Vaikai ieško asmenybių. Vaikai jomis žavisi.
Pilkumas, nusivylimas, liūdesys, chaosas vaikus atstumia.

Mokytojas prisimena:
aš esu žmogus;
aš matau vaiko akis;
aš nekuriu problemų nei sau, nei kitam;
aš nesu tobulas;
vaikai neprivalo būti tobuli;
aš noriu, kad vaikai būtų gerais žmonėmis.

Mokytojas kelia sau klausimą, kokiam elgesiui jis nori skatinti vaikus.
Mokytojas - tai ne tik žinių perdavėjas.
Mokytojas - tai žmogiškumo sergėtojas mokykloje.

Jis sveikinasi, žiūrėdamas į akis.
Mokytojas puoselėja savo aplinkoje tas tradicijas, kurios gali praversti visą gyvenimą:
eina plauti prieš valgį rankų vaikams matant, laimina maistą, linki SKANAUS, AČIŪ, PRAŠOM, ATSIPRAŠAU yra naudojami dažnai, neatidėliojant.

 Mokytojas suvokia: vaikai mokosi jį stebėdami, todėl jis vengia moralų, nežemina vaiko kitų akivazidoje, o akis į akį stengiasi bendrauti su šviesiąja vaiko puse: "kaip gi tu, būdamas toks geras žmogus, galėjai taip pasielgti? Aš tikiu tavimi, aš pasikliaunu tavimi. Lai tai būna paoka ir tau, ir man. Visi darome klaidų, bet tik išmintingi mokosi iš jų, padėk man mokytis iš manųjų, nes aš noriu būti pats geriausias tau mokytojas".

Mokytojas tėvams nekelia įtampos.
Jis tėvams lengvas.
Mokytojo griežtumas pasireiškia jo ugdomoje veikloje.
Mokytojas su tėvais džiaugiasi mokiniais.
Mokytojas nesiskundžia tėvams dėl vaikų.

Mokytojas saugo vaikus nuo netinkamos jiems informacijos, rūpinasi vertybiniais skaitiniais, žino daug istorijų, kad galėtų daug papasakoti vaikams prie stalo valgant:
kai žmogus valgo, jis yra atviras, todėl labai gerai įsisavina gerą, dorą, vertybinę informaciją.

Mokytojas pasakoja sakmes prie pietų stalo, geriant arbatą pasakoja gražius patyrimus, girdėtus, matytus, asmeninius.

Mokytojas - ne Dievas, todėl jis rūpinasi savo poilsiu, mokosi suderinti šeimą ir darbą. Jis myli savo asmeninius vaikus, jo mokiniai jam svarbūs, bet asmeniniai vaikai - nėra apleisti.

Mokytojas savo asmeniniu pavyzdžiu moko mokinių tėvus būti tėvais, dalinasi patyrimais, sunkumais ir jų galimais sprendimo būdais.
Todėl mokytojas bendrauja su tėvais kaip su sau lygiais, tik atsakomybės prisiima daug daugiau.

Mokytojas kviečia tėvus susėsti į diskusinius ratus.
Mokytojas pats mokosi diskutuoti, o vaikai ir tėvai yra jo mokymosi priemonės.

Mokytojas vengia direktyvumo, autoritarizmo.

Pasibaigus dienai ar pamokai, mokytojas ne tik primena vaikams, kad jie turi susitvarkyti, bet ir padėkoja, kad jie buvo kartu.

"Ačiū,kad buvai mano pamokoje.
Kaip smagu, kad atėjai.
Vakar tavęs nebuvo ir aš negalėjau vesti ypatingos pamokos, kurią paskyriau tau.
Lauksiu tavęs rytoj.
Pailsėk namuose ir pasiilg manęs."

Tai tas eliksyras, kuris vaikus pririša prie mokyklos.

Vaikus traukia šviesa.
Ar ji yra mokyklose, priklauso nuo mokytojų.
Ar ji yra mokytojo viduje, priklauso nuo jo paties.





2015 m. rugsėjo 8 d., antradienis

Ar saulė gyva?



Bičiulė savanoriauja vienoje kaimo mokykloje.
Ji pati aprašys, ką mato, ką girdi, ką jaučia.

Žinodama, kaip aš mėgstu klausytis istorijų, padovanojo man vieną.

Vyksta pamoka. Vaikams reikia suskirstyti objektus, matomus paveikslėlyje, į gyvus ir negyvus.
-Mokytoja, o saulė - gyva?
-Ne, žinoma, kad ne. Gyvi, vaikai, yra tie, kurie dauginasi. O jei nesidaugina, vadinasi, negyvi.

Leidžiu sau svajoti:
-Oi, koks geras klausimas. Vaikai, pamąstykime visi, ar saulė gyva? O dangus, o debesys, o mūsų planeta? Tai labai sudėtingas klausimas, todėl verta jam skirti daugiau laiko. Dabar pratęskime užduotį, o namuose paieškokite atsakymų ir rytoj mes pasikalbėsime. Ir aš ieškosiu atsakymo. Va čia tai klausimas. Net aš gavau namų darbų.

Vaikai tokie beribiai ir atviri. Į jų pasaulėžiūrą telpa ne tik gyva saulė, bet ir gyvas vanduo. Gyvoji žemės planeta telpa taip pat. Kaip ją reikia saugoti, globoti, tausoti. O žemė kvėpuoja? Ar žemė kartais verkia? Ar ji jaučia žmonių kančias? Kada žemė juokiasi? O kas vyksta su vandeniu, kai jis girdi gražius žodžius?

10 pamokų galima sukurti po vieno svarbaus užduoto klausimo.
10 pamokų galima iš vaikų atimti, padovanojus vieną kvailą atsakymą.

2015 m. rugsėjo 7 d., pirmadienis

Sakmė "Vaikų malda"



Anthony de Mello
Kodėl aviaganys mėgsta visokį orą?

Vaikų malda

Vieną dieną Mulla Nasrudin stebėjo, kaip mokytojas veda vaikus pas Moše.
-Kam tu ten juos vedi?
-Šalyje - suirutė. Mes tikime, jog nekaltųjų maldos glosto Galingiausiojo širdį,-tarė mokytojas.
Mulla paprieštaravo: "Nesvarbu, kas meldžiasi - nekaltas ar nuodėmingas, svarbu - išmintis ir sąmoningumas."
-Kaip tu drįsti taip kalbėti vaikų akivaizdoje? -pasipiktino mokytojas. - Arba tuoj pat įrodyk savo žodžių tiesą, arba mes tave laikysime eretiku!
-Gerai. Viskas yra labai paprasta. Jei vaikų maldos būtų reikšmingos, tuomet visoje šalyje neliktų mokytojų, nes labiausiai vaikai nenori eiti į mokyklą. Kadangi mokytojų yra, nepaisant šių maldų, dėkok mums, nes mes geriau žinome nei vaikai!


2015 m. balandžio 18 d., šeštadienis

Humanistinės pedagogikos tinklaraštis, skirtas visiems



Kiekvienas iš mūsų turime savo mokytojus.
Kiekvienas iš mūsų turime savo gyvenimo kelią.
Kiekvienas iš mūsų turime savo paskirtį.
Kiekvienas iš mūsų galime pasidalinti gerumu ir šviesa.

Lai šis tinklaraštis padeda mums, skirtingiems, eiti savais keliais.
Su daugiau šviesos ir su didesniu gerumu.

Tikiuosi, kad šiame tinklaraštyje įdomios informacijos atras ne tik mokytojai, darželių auklėtojai, bet ir tėvai, patys vaikai.




M.K.Čiurlionis. Bičiulystė.

Atradusi humanistinę pedagogiką, kito kelio gyventi neieškau.
Ji praturtina ir profesinę veiklą, ir asmeninį gyvenimą.
Tai lyg neišsemiama išminties skrynia, kurioje galime rasti ne tik visą klasikinė pedagogiką su jos autoriais - išminčiais, bet ir visus tuos, kurie kasdien darbuojasi vardan vaikų - iš visos širdies darbuojasi. O svarbiausias lobis šioje skrynioje - Rerichų palikimas.

Tinklaraštis - tai gyvas organizmas.
Tikiuosi, kad jis, įkvėpęs pirmą kartą, kvėpuos ramiai ir prasmingai.

Tinklaraštyje yra savišvietai skirtos nuorodos, kurios praturtina mus kasdien.
Tinklaraštis bus dvikalbis: lietuviškas ir rusiškas.